Įmonės vystymo planas ir strategija

Įmonės vystymo planas

Ypatingą vietą bendrovės veiklos planiniame organizavime užima įmonės vystymo planas ir strateginis planavimas, kuris atlieka pagrindinę valdymo funkciją ir numato organizacijos kūrimo tikslus bei kelius jiems pasiekti. Strateginis planavimas formuoja pagrindą visiems valdymo sprendimams. Vadybos organizacijos, motyvacijos ir kontrolės funkcijos orientuotos į strateginių planų kūrimą ir realizaciją.

Be dinamiško strateginis verslo planas proceso neįmanomas pagrindinių valdymo funkcijų vykdymas. Nesinaudodami strateginio planavimo privalumais, firma ar jos darbuotojai netenka realios galimybės įvertinti įmonės tikslus ir verslo vystymo kryptis.

Įmonės vystymo planas ir strategija

Įmonės vystymo planas ir strateginis planavimas yra vadovavimo firmos kolektyvui pagrindas. Taip pat toks planavimas įmonėms tampa vis aktualesniu konkuruojant ne tik su savo šalies, bet ir su užsienio kompanijomis.

Įmonės vystymo planas ir strategijaĮmonės vystymo planas bei strateginis planavimas – tai valdymo veikla, siekiant sukurti ir palaikyti strateginį atitikimą tarp firmos tikslų, jos potencialių galimybių ir tikimybių marketingo sferoje. Firmos vadovų uždavinys – sukurti mechanizmą, padedantį įmonei greičiau prisitaikyti prie kintančių išorinių sąlygų. Tai leidžia sumažinti riziką ir neapibrėžtumą bei sukoncentruoti resursus pasirinktose prioritetinėse kryptyse.

Strategijos sukūrimas ir jos įgyvendinimas yra svarbiausia aukščiausios grandies vadovų užduotis. Be strateginio planavimo firma panaši į laivą be kapitono. Strategija formuluoja pagrindinius įmonės tikslus ir kelius jiems pasiekti taip, kad suvienytų visą kolektyvą bendram darbui.

Strateginio planavimo metu sprendžiama daug uždavinių: bendros firmos strategijos kūrimas; strateginių sprendimų atskirose srityse paruošimas; konkurencinės aplinkos analizė; pagrindinių firmos tikslų nustatymas; strategiškai svarbių veiklos rinkoje faktorių valdymas; atskirų prekių marketingo rinkoje strategijos formavimas; prekės gyvavimo ciklo rinkoje tyrimas; užsakymų portfelio valdymas; strateginių finansavimo perspektyvų nustatymas; bendros įmonės vystymo koncepcijos formulavimas; šios srities perspektyvų analizė; išlaidų struktūros tyrimas.

Strateginis planavimas nustato strateginio valdymo charakterį.

Strateginių planų realizavimas, strateginė kontrolė ir kylančių problemų išaiškinimas priskiriami operatyvinio valdymo sferai ir todėl negali būti vertinami kaip grynai strateginiai faktoriai.

Išskiriamos tokios strateginio planavimo ypatybės:
– orientacija į ilgalaikę perspektyvą;
– strateginiai planai nustato pagrindines įmonės vystymo kryptis;
– numatomos tam tikros ūkinės veiklos “nišos”, vėliau užpildomos operatyvinio planavimo metu;
– pagrindinis strateginio planavimo tikslas yra sėkmingos tolimesnės įmonės veiklos užtikrinimas.

Strateginio planavimo procesas gali atrodyti kaip nuoseklus strateginių problemų sprendimas. Jų sprendimo etapai išskiriami taip, kad kiekviename iš jų galėtų būti naudojami savi specifiniai metodai.

Įmonės vystymo planas bei strategijos etapai

Strateginio planavimo pirmas etapas yra firmos veiklos programos sukūrimas.

Pirmame etape nustatomos strategiškai svarbios įmonės veiklos sferos, t.y. tos, kurios valdomos ir planuojamos nepriklausomai (iš dalies) nuo kitų rinkų ir infrastruktūrų. Nustatant strateginių ūkinių sričių ribas, atsižvelgiama į tai, kad:
1. Kiekvienai strateginei sričiai turi būti numatyta savarankiška rinkos užduotis, orientuota į išorinę įmonės atžvilgiu rinką, tiksliai nustatytą pagal klientų poreikius.
2. Strateginė įmonės ūkinės veiklos sritis turi būti savarankiškai valdoma, kad, esant būtinybei, firma galėtų atsisakyti kurios nors strateginės veiklos srities, nedarydama žalos kitoms sritims. Savarankiška rinkos užduotis būtina, tačiau nepakankama antro reikalavimo sąlyga. Strateginė sritis privalo turėti ne tik savo rinką, bet ir infrastruktūrą. Mažos ir vidutinės įmonės dažniausiai tenkinasi tik viena strategine sritimi.
3. Strateginėje srityje firma turi pasiekti tam tikrų konkurencinių pranašumų. Kadangi juos galima įgyti tik kovoje, būtina numatyti visus konkurentus toje strateginėje srityje.
4. Strateginės sritys turi būti stabilios ilgą laiką, nes visas strateginis planavimas orientuojasi į ilgalaikę perspektyvą.

Antras įmonės vystymo plano strateginio planavimo etapas charakterizuojamas atskirų strateginių sričių analize. Analizuojant neliečiamos bendros firmos problemos, nes kiekviena strateginė sfera turi savo rinkos specifiką ir išorinę aplinką, o jų infrastruktūra turi silpnų ir stiprių pusių, lyginant su konkurentais. Vadinasi, skirtingos įmonės ūkinės veiklos sferos turi skirtingų rizikos ir sėkmės galimybių. Išorinės aplinkos ir reguliavimo normų analizė išaiškina strategiškai svarbias ekologijos, technologijos, teisinio reguliavimo, visuomenės ir politikos vystymosi tendencijas.

Analizė padeda nustatyti pokyčius darbininkų, profsąjungų, valstybinių įstaigų, kreditorių elgesyje. Rinkos ir šakos analizė – sudėtingiausia tyrimo sritis. Svarbiausia yra produkcijos gyvavimo ciklo, rinkos segmentų ir šakos struktūros tyrimas. Labai svarbu palyginti įmonės ir konkurentų galimybes. Tokio palyginimo pagrindas – išlaidų struktūros tyrimas, jo metu nustatomos stipriosios ir silpnosios įmonės ekonominės pusės konkurentų atžvilgiu. Įmonės vadovybei turi būti pristatytas konkrečios ūkinės sferos sėkmingų ir rizikingų galimybių sąrašas.

Trečiame strateginio planavimo etape nustatomi įmonės įmonės vystymo plano tikslai ir uždaviniai, išskiriamos veiklos sritys, fiksuojamos ilgalaikės nuostatos.

Ketvirtame etape kuriama visos įmonės strategija konkrečiam laikotarpiui, kuris gali būti nuo 5 iki 10 metų. Jei įmonės veikla apima keletą strateginių sričių, savi tikslai ir resursai numatomi kiekvienai jų. Jei įmonės veikla apsiriboja viena ūkine veikla, bendra strategija apibrėžia sėkmės faktorius, kurie suteikia pranašumą konkurencinėje kovoje. Bendra firmos strategija sudaro projektus ir programas, kaip realizuoti šiuos sėkmės faktorius. Tik tada strateginis planavimas gali padėti pagerinti įmonės padėtį.
Penktame etape strateginis planavimas realizuojamas tik atskiros veiklos sferos lygyje, atsižvelgiant į bendros firmos strategijoje numatytus tikslus ir resursų paskirstymą.

Šeštame etape kuriama funkcinė strategija tiek atskiros srities, tiek visos įmonės lygyje. Jame įvertinami kapitalo įdėjimo valdymas, ryšiai su visuomene, kompanijos prestižo palaikymas, moksliniai tyrimai.

Paskutiniame etape ilgalaikių finansinių planų kūrimu pagrindžiamas ankstesniuose etapuose numatytų tikslų realumas. Atsižvelgiant į finansinių perspektyvų vertinimus strateginio plano apmatai gali būti koreguojami. Priklausomai nuo finansinių aplinkybių firmoms kartais tenka keisti ūkinės veiklos sričių, kurios sudarė strateginio plano pagrindą, struktūrą.

Taip gali nutikti, pavyzdžiui, kai numatytos strateginės sritys gali būti pelningo pirmus kelis metus, tačiau tolimesnėje perspektyvoje jų potencialas mažėja. Tokiu atveju ūkinė veikla įvairinama (vykdoma diversifikacija), kuriamos naujos ūkinės veiklos sritys.

Strateginio planavimo tikslai yra:
– sukurti sąlygas, kurios sulaikytų vadovybės norą maksimizuoti einamąjį pelną, jei tai gali pakenkti ilgalaikių tikslų pasiekimui;
– orientuoti vadovybę daugiau į būsimų išorinės aplinkos pokyčių numatymą, nei į reagavimą į šiuo metu vykstančius pokyčius;
– sudaryti įmonės vadovybei sąlygas nusistatyti pagrįstus prioritetus, skirstant turimus resursus, juos mobilizuojant numatytiems konkretiems tikslams pasiekti.

Labai svarbu, kad aukščiausio lygio vadovų sukurtą strategiją palaikytų viduriniosios grandies vadovai ir visi darbuotojai. Jie turi tiksliai įsivaizduoti savo vaidmenį firmai siekiant ilgalaikių ir trumpalaikių tikslų. Tam jie turi būti informuoti atitinkamu būdu. Sunku sutelkti visus darbuotojus bendrų tikslų siekimui, jei tie tikslai nėra aiškiai suformuluoti. Todėl firmos tikslų ir uždavinių nustatymas yra svarbus strateginio planavimo etapas.

Formuluojant firmos tikslus rekomenduojama panaudoti ir kiekybinius, ir kokybinius rodiklius.

Kiekybiniai rodikliai: firmos prekių dalys pagal šalis, prekes arba segmentus; prekių ar paslaugų pardavimų rinkoje apimtys natūrine ar pinigine išraiška; firmos pelno dydis; gamybinės išlaidos prekių gamybai ir tiekimui.

Kokybiniai rodikliai charakterizuoja naujų rinkų įsisavinimą, naujos produkcijos kūrimą ir tiekimą; aplinkosaugą šalyse, kuriose firma vykdo veiklą; užimtumas regionuose, kuriuose firma prekiauja arba kuria filialus ir kt.

Parengė: eBIZ.lt reklama verslui